Buvo tik spauda, nedaug radijo imtuvų, tačiau 1939-ųjų gegužės 21-osios įvykis Kaune iš lūpų į lūpas pasklido po Lietuvą. Laikinojoje sostinėje Europos krepšinio pirmenybėms buvo atidaryta didžiausia senajame žemyne sporto salė. Po savaitės – nauja džiaugsminga žinia. Trečiose pirmenybėse Kaune Lietuvos vyrų rinktinė vėl tapo Europos nugalėtoja, pakartojusi savo 1937-ųjų triumfą Rygoje. Penkiasdešimt metų trukusi sovietinė okupacija – privertė pamiršti visas buvusias prieškarines pergales.
Kauno halės istorija, kai „Žalgiris“ triskart tapo sovietų sąjungos čempionu, irgi nebuvo minima, nes sklandė baimė dėl kalbų apie buvusius nepriklausomos Lietuvos laikus. 1989-siais, šios sporto šventovės 50-mečio proga, išleistos knygos „Halė, kurioje žaidė Lubinas ir Sabonis“ (autoriai V. Mačiulis ir V. Gudelis) neleido platinti Lietuvos knygynuose, tik Halės kasoje, kad miesto valdžia leidėjų neapkaltintų buržuazinio gyvenimo propaganda. Sąjūdžio mitinguose drąsiai buvo kalbama apie naują, kitokią Lietuvą, bet iškalbinga anų laikų liudininkė vis dar ignoruota.
Tik po šešiasdešimties metų, 1999-ųjų birželio 20-ąją, S. Dariaus ir S. Girėno sporto centras surengė iškilmingą ceremoniją, skirtą Halės jubiliejui ir jos istorijos įamžinimui. 1939 metų Europos krepšinio čempionų artimieji – Mykolo Ruzgio žmona Danutė Ruzgienė ir Leono Baltrūno sūnus Petras Baltrūnas atidengė nedidelį granitinį paminklą, kuriame buvo įrašyta: „Čia 1939 metais, gegužės 21-28 d. įvyko Europos vyrų krepšinio čempionatas, kuriame Lietuvos rinktinė tapo nugalėtoja. Ši sporto halė pastatytas 1939 metų pradžioje, projekto autorius inž. A. Rozenbliumas.“
Toks pagarbos ženklas prie pagrindinio įėjimo buvo dvidešimt metų, nes prasidėjus Halės rekonstrukcijai, buvo nuimtas. Po trejų metų, 2022-ųjų rugsėjo 23-ąją, su muzikine programa, bet ne krepšinio rungtynėmis, įvyko antrasis Halės atidarymas, kurio metu niekas nepasigedo buvusio istorinio įrašo.
Gal šiandieniniai miesto šeimininkai nežino ar pamiršo, kam ir dėl ko buvo pastatyta Kauno sporto halė? Niekas nepasigedo ano iškalbingo akmenėlio ir 2024-ųjų pavasarį, kai Halei sukako 85-eri, ir rudenį, kai krepšinio dvasios nepraradusioje arenoje buvo surengta „Žalgirio“ 80-mečio šventė.
Ar paliksime ateities kartoms žinią, kokia brangi Kaunui ir jo krepšiniui buvo Halė? Jeigu ne ji, šiandien mes neturėtume pasaulinio lygio krepšininkų, o Eurolygoje žaidžiančio „Žalgirio“.
Šlovės alėjos grindinyje, nuo S. Dariaus ir S. Girėno paminklo iki Sporto halės, sudėta keturiasdešimt viena Garbės lenta (suprojektuotos 97) . Viename „corten“ tipo plieno lakšte yra įrašyti ir 1939 metų Europos krepšinio nugalėtojų vardai, tačiau Halei dedikuotos plokštės nėra. Kaip ir tenai jai skirto buvusio paminklinio akmens, kai įrašas: „Ringo Džentelmeno Algirdo Šociko Ąžuolas“ vėl tenai sugrįžo. Prie kito įėjimo Halėn, ant kelių apipuvusių lentgalių, padėtas granitinis akmenėlis neryškiai skelbia: „Šioje vietoje 1920-1927 m. sportavo ir veikė LFES pirmininkas, Atlanto nugalėtojas Steponas Darius“.
Ar nebūtų garbingiau didį lakūną, atvežusį iš už Atlanto krepšinį, pagerbti Vaižganto gatvėje, tarp keturių šimtamečių ąžuolų, kur 1922 metais buvo surengtos pirmosios Lietuvoje moterų rungtynės? Deja, ir tenai nėra net mažos lentelės, nors sporto veteranai daug kartų siūlė įamžinti.
Iš šimtamečio ąžuolyno, menančio garbingą Lietuvos praeitį, televizijos žurnalistai ne kartą rengė reportažus, kalbėjo apie mūsų abejingumą istorijai ir jos kūrėjams. Kas atsakys, kodėl kaip anais sovietiniais laikais, Kaunas vis dar yra įslaptinęs Sporto halės biografiją? Krepšinio šventovė privalo būti svarbiu turistų lankymo objektu mieste prie Nemuno ir Neries!
